139
Vyriausiajam muzikui. Dovydo psalmė.
O VIEŠPATIE, tu mane ištyrei ir pažįsti. Tu žinai mano atsisėdimą ir mano atsistojimą, tu supranti mano mintis iš toli. Tu *atskiri mano taką ir mano atsigulimą, ir esi susipažinęs su visais mano keliais. Nes dar nėra žodžio ant mano liežuvio, ir štai tu, VIEŠPATIE, jį visiškai žinai. Kur galėčiau eiti nuo tavo Dvasios ir kur bėgti nuo tavo veido? Jeigu užkilčiau į dangų, ten esi tu! Ir jeigu „pasikločiau patalą“ pragare, štai ten esi tu! Jeigu pasiimčiau aušros sparnus ir apsigyvenčiau prie tolimiausio jūros galo, 10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai mane laikys tavo dešinė. 11 Jeigu sakyčiau: „Tamsa tikrai užguls mane, naktis aplinkui mane pavirs šviesa, 12 net §tamsa nepaslepia nuo tavęs, bet naktis šviečia kaip diena; kaip tau šviesa, taip ir tamsa. 13 Nes sukūrei mano *giliausias dalis; tu mane surezgei mano motinos įsčiose. 17 Kokios brangios man yra tavo mintys, o Dieve! Koks didelis jų skaičius! 18 Jei jas skaičiuočiau, skaičiumi jų būtų daugiau negu smilčių! Kai atsibundu, aš tebesu su tavimi. 22 Nekenčiu jų visiška neapykanta, laikau juos savo priešais. 23 Ištirk mane, o Dieve, ir pažink mano širdį, išmėgink mane ir pažink mano mintis, 24 ir pažiūrėk, §ar yra manyje kuris nors *nedoras kelias, ir vesk mane amžinuoju keliu.
* 139:3 „atskiri“ – Arba „vėtai“, t. y. atskiri mano elgesius tarsi grūdus nuo pelų į tai, kas vertinga ir kas nevertinga. Arba „aprėpi“, t. y., niekas nelieka tau nežinoma. 139:9 „pasiimčiau“ – T. „pakelčiau“; čia vaizdingai kalbama apie tariamą kelionė nuo rytų (aušros) iki tolimiausio taško vakaruose; „sparnai“ galimai rodo į aušros spindulius. 139:11 „užguls“ – Arba „aprėps“, „pagriebs“, „triuškins“, „traiškys“. § 139:12 „tamsa nepaslepia nuo tavęs“ – hbr. „tamsa nesidaro per tamsi tau“. * 139:13 „giliausias dalis“ t. „inkstus“; gal „vidinę būtį“. Šis hbr. žodis vartojamas perkeltine prasme ir Job 19:27; Ps 7:9; Ps 16:7; Ps 26:2; Ps 73:21; Pat 23:16; Jer 11:20; Jer 12:2; Jer 17:10; Jer 20:12; Rd 3:13. Jis turbūt rodo į žmogaus vidinę esmę – į jo proto, jausmų ir valios centrą. 139:13 „surezgei“ – Arba „suaudei“, „numezgei“, „apdengei“, „apsaugojai“; plg. Job 10:11. 139:23 „mintis“ – Arba „nerimastingas mintis“, „susirūpinimo mintis“; hbr. žodis vartojamas tik čia ir Ps 94:19. § 139:24 „ar yra manyje kuris nors nedoras kelias“ – T. y. „ar kokiu nors atžvilgiu elgiuosi nedorai (arba, taip, kad sukelčiau skausmo, sielvarto)“. * 139:24 „nedoras“ – Arba „skausmo keliantis“, „sielvarto keliantis“.