42
Vyriausiajam muzikui. Maskilas. Koracho sūnums.
Kaip elnias geidžia vandens upelių, taip mano siela geidžia tavęs, o Dieve. Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo; kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Mano ašaros tapo mano valgiu dieną ir naktį, kai jie *nuolat manęs klausinėja: „Kur yra tavo Dievas?“ Kai šituos dalykus prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį. Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį §išgelbėjimą, kurį suteikia jo buvimas šalia! O mano Dieve, mano siela yra nusiminusi manyje, todėl iš Jordano krašto ir Hermono viršūnių krašto, iš Micaro kalvos *nukreipsiu savo mintis į tave. Gelmė šaukia gelmei, tavo kriokliams griaudžiant, visos bangos ir tavo vilnys ritosi per mane. Dieną VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei lydėti mane, o naktį jo giesmė bus su manimi, malda mano gyvybės Dievui. Sakysiu Dievui, savo Uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?“ 10 Kenčiu lyg kaulus laužant, man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur yra tavo Dievas?“ 11 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar §girsiu jį, mano veido išgelbėjimą ir mano Dievą!
* 42:3 „nuolat“ – Arba „ištisą dieną“. 42:5 „Ko […] manyje?“ – Arba „Ką?! Ar nusiminei, mano siela? Ar nerimsti manyje?“ 42:5 „girsiu jį“ – Arba „garbinsiu jį“ arba „dėkosiu jam“. § 42:5 „išgelbėjimą, kurį suteikia jo buvimas šalia“ – T. „jo veido suteiktą išgelbėjimą“. * 42:6 „nukreipsiu savo mintis į tave“ – Arba „atsiminsiu tave“. Dovydas tuomet keliavo per šalį. 42:10 „Kenčiu lyg kaulus laužant“ – T. „Žudymui / Triuškinimui esant mano kauluose“. 42:11 „Ko […] manyje?“ – Arba „Ką?! Ar nusiminei, mano siela? Ar nerimsti manyje?“ § 42:11 „girsiu jį“ – Arba „garbinsiu jį“ arba „dėkosiu jam“.