1 Ir VIEŠPATS buvo taręs Abramui: „Eik iš savo šalies ir iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu. 2 Ir padarysiu iš tavęs didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą, ir tu *„būsi“ – Arba „būk“.būsi palaiminimas. 3 Ir †„laiminsiu […]“ – Prd 27:29, Sk 24:9.laiminsiu tave laiminančius, bet ‡„prakeiksiu“ – Arba „įsipareigoju pašalinti nuo palaiminimo“.prakeiksiu §„tave prakeikiantį“ – Arba „tą, kuris lengvabūdiškai elgiasi su tavimi“.tave prakeikiantį; ir *„tavyje […]“ – Prd 22:18, 26:4, 28:14; Apd 3:25; Gal 3:8.tavyje bus †„palaimintos visos […] šeimų grupės“ – Arba „palaiminti visi […] klanai“.palaimintos visos žemės šeimų grupės.“ 4 Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs, ir su juo vyko Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano. 5 Ir Abramas pasiėmė savo žmoną Sarają ir savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir asmenis, kuriuos jie buvo įsigiję Harane. Ir jie išvyko, kad nukeliautų į Kanaano šalį, ir atvyko į Kanaano šalį.

6 Ir Abramas perėjo per tą šalį iki Šechemo vietovės, iki Morės ‡„lygumos“ – Gal „ąžuolo“.lygumos. O anuomet kanaaniečiai buvo toje šalyje. 7 Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo §„sėklai“ – T. y. „palikuoniui“, „palikuonims“, „ainiui“, „ainijai“.sėklai aš duosiu šitą šalį.“ Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė. 17 Ir VIEŠPATS užgavo faraoną ir jo namus didelėmis rykštėmis dėl Sarajos, Abramo žmonos.