1 Ir antrą kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Jonai, sakydamas: 4 Taigi Jona pradėjo įeiti į miestą, eidamas vienos dienos kelionę, ir jis šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus *„pargriauta“ – Arba „nugriautas“.pargriauta!“

5 Tada Ninevės žmonės pasitikėjo Dievu ir paskelbė pasninką ir apsivilko ašutinėmis – nuo jų didžiausio iki jų mažiausio. 6 O ta žinia pasiekė Ninevės karalių, ir jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo apsiaustą, apsivilko ašutine ir atsisėdo pelenuose. 7 Ir jis paskelbė ir pranešė Ninevėje karaliaus ir jo didžiūnų įsaku, †„būtent“ – T. „sakyti“.būtent: „Nei žmonės, nei gyvuliai, nei galvijai, nei kaimenės nieko neturi ragauti, neturi ganytis, ir neturi gerti vandens. 8 Bet žmonės ir gyvuliai turi būti apvilkti ašutinėmis ir stipriai šaukti Dievo! Ir kiekvienas turi nusigręžti nuo savo blogio kelio ir nuo ‡„smurto, kurį daro savo rankomis“ – T. „smurto, kuris jų rankose“.smurto, kurį daro savo rankomis. 9 Kas žino, gal Dievas apsigręš ir §„apsigalvojęs gailėsi“ – Arba „gailėsis“, „atgailaus“; hbr. žodis נָחַם (nacham, „giliai atsidusti“) turi įvairias reikšmes; svarbiausia – kontekstas.apsigalvojęs gailėsis, ir nusigręš nuo savo degančios rūstybės, ir mes nepražūsime? 10 Ir Dievas pamatė jų veiksmus, kad jie nusigręžė nuo savo blogio kelio. Ir Dievas *„apsigalvojęs gailėjosi“ – Arba „gailėjosi“, „atgailavo“; hbr. žodis נָחַם (nacham, „giliai atsidusti“) turi įvairias reikšmes; svarbiausia – kontekstas.apsigalovjęs gailėjosi dėl nelaimės, kurią jis sakė jiems sukelsiąs, ir jis jos nesukėlė.