1 „Broliai ir tėvai, pasiklausykite mano pasiteisinimo.“ 2 Išgirdusi jį kalbant hebrajiškai, minia dar labiau susikaupė. 3 „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas Jeruzalėje vadovaujant Gamalieliui, prie kurio kojų aš išmokau rūpestingai laikytis žydų įstatymų ir papročių. Aš stengiausi šlovinti Dievą savo darbu, kaip ir jūs visi nūnai darote. 4 Ir aš persekiojau krikščionis iki mirties, surišdamas ir įmesdamas į kalėjimą vyrus ir moteris. 5 Kad taip yra, galėtų paliudyti vyriausiasis kunigas ar bet kuris kitas tarybos narys, nes aš prašiau jų laiškų Damasko žydų vadovams su nuorodymais, leidžiančiais visus krikščionis supančiotus atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti.

6 Man keliaujant ir artinantis prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apšvietė labai stipri šviesa. 7 Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą: „Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji!?“ 8 „Kas su manimi kalba?“ – paklausiau aš. Jis atsakė: „Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji.“ 9 Su manimi buvę vyrai matė šviesą, bet nesuprato kalbos. 10 Aš tariau: „Ką man daryti, Viešpatie?“ Viešpats man tarė: „Kelkis ir eik į Damaską, o ten tau bus pasakyta visa, kas tavęs laukia ateityje!“ 11 Buvau apakintas stiprios šviesos ir tik bendrakeleivių už rankos vedamas, aš pasiekiau Damaską.

12 Toksai Ananijas, pamaldusir įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų Damasko žydų, 13 atėjęs atsistojo šalia manęs ir pasakė: „Broli Sauliau, praregėk!“ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau. 14 Tada jis kalbėjo: „Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintumei Jo valią, išvystumei Mesiją ir girdėtumei Jį kalbantį. 15 Tu turėsi visur paliudyti, ką esi matęs ir girdėjęs. 16 Tai ko dabar lauki? Eik ir priimk krikštą, nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties!“

17-18 Kai jau grįžęs į Jeruzalę vieną dieną meldžiausi šventykloje, regėjimo ekstazėje Dievas man sakė: „Skubėk iš Jeruzalės, nes čia žmonės nepriims tavo liudijimo apie Mane.“ 19 Aš įrodinėjau: „Bet Viešpatie, jie žino, kad aš mesdavau į kalėjimą ir mušdavau kiekvienoje sinagogoje tuos, kurie tikėjo Tavimi. 20 Kada buvo nužudytas Tavo liudytojas Steponas, aš stovėjau ten kartu su jais pritardamas ir saugojau jų drabužius, kuriuos jie nusirengė, mėtydami į jį akmenimis.“ 21 Bet Dievas man tarė: „Keliauk iš Jeruzalės, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis.“

22 Iki tol minia jo klausėsi, paskui visi kartu pratrūko: „Šalin tą tipą! Nušluoti nuo žemės jį. Užmušti jį! Jam nevalia gyventi!“ 23 Jie rėkė, mėtė į orą drabužius ir svaidė saujomis smėlį. 24 Taip tribūnas įvedė jį į vidų ir liepė nuplakti, kad prisipažintų esąs kaltas. Jis norėjo sužinoti, kodėl minia prieš jį taip įsiuto. 25 Kai Paulių, norėdami nuplakti, pririšo diržais, jis kreipėsi į čia stovėjusį šimtininką: „Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“ 26 Šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: „Ką jūs darote? Šis žmogus yra Romos pilietis!“ 27 Tuomet tribūnas priėjo prie Pauliaus ir paklausė: „Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?“ „Taip, žinoma.“ 28 „Ir aš esu, – suniurnėjo tribūnas. – Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus!“ „O aš turiu nuo gimimo!“ 29 Bematant pranyko kareiviai, kurie stovėjo pasiruošę jį nučaižyti, kai tik išgirdo, kad Paulius – Romos pilietis. Nusigando ir tribūnas, nes buvo įsakęs jį surišti ir nuplakdinti.

30 Rytojaus dieną tribūnas nuėmė jam grandines ir įsakė sušaukti aukštuosius kunigus ir žydų tarybą. Pastatęs prieš juos Paulių, stengėsi sužinoti, kas atsitiko.