1 Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais žydų vadovais ir advokatu Tertulu kaltinti Paulių. 2 Į priekį iškviestas Tertulas, kreipdamasis į valdytoją, išdėstė kaltinimus, skirtus Pauliui:

„Ekscelencija, mums, žydams, tu suteikei ramybę ir taiką ir neleidai mūsų skriausti. 3 Dėl to mes esame labai dėkingi. 4 Kad neįkyrėčiau tau, labai prašau atkreipti dėmesį tik į vieną dalyką. Aš trumpai išdėstysiu kaltinimus, skirtus šiam žmogui. 5 Mes nustatėme, kad šis žmogus yra ramybės drumstėjas. Šis žmogus nuolat kelia maištus prieš romėnų vyriausybę. Jis yra žinomas nazariečių sektos vadas. 6 Be to, jis mėgino išniekinti šventovę, kai mes jį suėmėme. Mes būtume teisę jį pagal tai, ko nusipelnė, 7 bet įgulos tribūnas Lisijas užėjęs prievarta atėmė jį, 8 reikalaudamas, kad jį teistų pagal romėnų įstatymą. Jūs nesunkiai suprasite, kad mūsų kaltinimas teisingas, apklausdamas jį pats.“ 9 Tada visi žydai įsijungė į bendrą pokalbį, pareikšdami, kad visa, ką Tertulas sakė, yra tiesa. 10 Dabar atėjo Pauliaus eilė. Valdytojas mostu parodė, kad atsistotų ir kalbėtų. Paulius pradėjo: „Žinau, kad tu jau daug metų teisėjauji žydams. Tai suteiks pasitikėjimo, kai man reikės gintis. 11 Greitai paaiškės, kad aš atvykau į Jeruzalę tik prieš dvylika dienų melstis šventykloje. 12 Galėsite pamatyti, kad niekada neskatinau sąmyšio sinagogose ar kurio nors miesto gatvėse. 13 Šie vyrai, žinoma, negali įrodyti dalykų, kuriais jie mane kaltina.

14 Vieną dalyką aš pripažįstu: tikiu sielos išganymu, kurį jie laiko sekta. Aš laikausi savo protėvių tarnavimo Dievui kelio. Tvirtai tikiu žydų įstatymu ir visu tuo, kas parašyta Pranašų knygose. 15 Kartu su šiais vyrais tikime, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas. 16 Todėl stengsiuosi iš visų jėgų išlaikyti švarią sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. 17 Aš po daugelio metų grįžau į Jeruzalę duoti žydams išmaldą ir aukoti Dievui atnašų. 18 Mano kaltintojai pamatė mane šventykloje, kai atnašavau padėkos auką. Aš buvau nusiskutęs galvą, kaip jų įstatymas reikalauja, o aplink mane nebuvo minios ir jokio triukšmo! Ten buvo keli žydai iš Turkijos. 19 Jie privalo būti čia, jei ką turi prieš mane, 20 bet štai! Tegul dabar šie vyrai pasako, kokį nusikaltimą aš padariau. 21 Nebent tai, kad pasakiau vieną dalyką, kurio neturėjau sakyti: „Aš esu čia, teismo taryboje, kad apginčiau tikėjimo tiesą, jog mirusieji prisikels.“ 22 Feliksas, gerai žinodamas, kad krikščionys nepradės riaušių, liepė žydams palaukti, kol atvyks įgulos tribūnas Lisijas. Tuomet jis svarstysiąs jų klausimą. 23 Jis liepė Paulių įmesti į kalėjimą, bet sargybiniui davė nurodymus švelniai su juo elgtis, nedrausti jo draugams jį lankyti ir leisti nešti jam dovanas, kad šis galėtų gyventi patogiau.

24 Po kelių dienų atėjo Feliksas su savo žyde žmona Druzile. Pasišaukę Paulių, jie išklausė jo pasakojimą apie tikėjimą į Jėzų Kristų. 25 Pauliui besikalbant su jais apie teisingumą, savitvardą ir apie būsimą teismą, Feliksas nusigando. „Šiam kartui užtenka. Kai bus tinkamesnis laikas, aš tave vėl pasišauksiu“, – tarė jis. 26 Be to jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, todėl dažnokai ji kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.

27 Taip prabėgo dveji metai, Feliksą pakeitė Porcijus Festas. Kadangi Feliksas norėjo įsiteikti žydams, jis paliko Paulių, supančiotą grandinėmis.