1 Po to Jėzus mokiniams papasakojo šią istoriją: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą, kuris tvarkė jo reikalus, bet greitai pasklido gandas esą jis labai nesąžiningas. 2 Todėl darbdavys pasišaukė jį į vidų ir pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant, kad tu vagi iš manęs? Paruošk ataskaitą, nes būsi atleistas.“ 3 Prievaizdas pagalvojo sau: „Ką dabar daryti? Čia netenku darbo, eiti kasti griovių aš neturiu jėgų, be to esu pernelyg išdidus, kad galėčiau prašyti išmaldos. 4 Aš žinau, ką daryti. Įgysiu daug draugų, kurie manimi rūpinsis, kai būsiu atleistas.“

5-6 Jis pasikvietė visus, kurie buvo savo darbdaviui skolingi, kad ateitų ir aptartų padėtį. Jis paklausė pirmąjį: „Kiek tu jam skolingas?“ „Mano skola šimtas statinių aliejaus“, – atsakė žmogus. „Taip, štai skolos raštas, kurį tu pasirašei!“ – jam pasakė prievaizdas. – Suplėšyk ir parašyk kitą, parodantį pusę to kiekio!“ 7 „O kiek tu jam skolingas?“ – paklausė jis kitą žmogų. „Šimtą saikų kviečių“, – atsakė tas. Prievaizdas tarė: „Štai, imk skolos raštą ir pakeisk jį kitu, kuriame parašyta, jog esi skolingas aštuoniasdešimt saikų kviečių!“

8 Turtingasis žmogus negalėjo nesižavėti sukčiaus įžvalgumu. Tiesa, kad pasauliečiai yra daug apsukresni už pamaldžiuosius. 9 Bet ar Aš liepiu jums siekti draugystės per suktybes? Ar šitaip elgdamiesi įgysite amžinus namus danguje? 10 Ne! Jei negali sąžiningai atlikti mažų darbų, nebūsi sąžiningas ir didelius dirbdamas. 11 Jei nors truputį sukčiausite, sąžiningai neatliksite ir didesnių pareigų. 12 Ir jeigu jums negalima patikėti pasaulio turtų, kas patikės jums tikrus dangaus turtus? Jeigu nesąžiningai elgiatės su svetimais pinigais, tai ar galima jums patikėti jūsų pačių pinigus?

13 Nei jūs, nei kas kitas negali tarnauti dviem šeimininkams. Jūs neapkęsite vieno ir parodysite ištikimybę kitam, arba atvirkščiai – jūs vieną priimsite su džiaugsmu, o kito neapkęsite. Jūs negalite tarnauti ir Dievui, ir pinigui!“ 14 Fariziejai, kurie buvo godūs, žinoma, šaipėsi iš viso to. 15 Tada Jis jiems pasakė: „Jūs apsimetę teisiais ir pamaldžiais žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų piktas širdis. Žmonių akyse jūs pagerbti, bet pasmerkti Dievo akyse.“

16 „Iki Jono Krikštytojo mokslo jūs vadovavotės Mozės įstatymais ir pranašų žodžiais, bet Jonas supažindino su gerąja naujiena apie greit ateisiančią Dievo karalystę. Ir dabar daugybė į ją veržiasi.

17 Bet tai nereiškia, kad įstatymas neteko galios bent vienu požiūriu. Jis stiprus ir nepalaužiamas kaip dangus ir žemė.

18 Taigi kiekvienas, kas išsiskiria su žmona ir veda kitą – svetimauja, ir kas veda išsiskyrusią moterį – taip pat.“

19 „Gyveno vienas turtingas žmogus, – tęsė Jėzus, – kuris buvo nuostabiai apsirengęs ir kiekvieną dieną kėlė prabangias puotas. 20 O Lozorius, sergantis elgeta, gulėjo prie jo durų, svajodamas apie trupinius nuo turtuolio stalo. 21 Atbėgę šunys laižydavo jo atviras žaizdas. 22 Pagaliau vargšas mirė, ir angelai jį nunešė į Abraomo prieglobstį, ten, kur yra teisiųjų mirusiųjų vieta.

23 Mirė taip pat ir turtuolis, buvo palaidotas, o jo vėlė nukeliavo į pragarą. Čia kentėdamas, jis pamatė tolumoje Lozorių su Abraomu. 24 „Tėve Abraomai, – sušuko jis, – pasigailėk! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų mano liežuvi, nes aš baisiai kenčiu šiose liepsnose!“ 25 Bet Abraomas jam pasakė: „Sūnau, atmink, kad savo gyvenime turėjai ko norėjai, o Lozorius neturėjo nieko. Todėl dabar čia jis paguostas, o tu – kančioje. 26 Be to, mus skiria didelė bedugnė, tad kiekvienas, kuris nori pas tave patekti, yra sustabdomas ant bedugnės krašto, ir nė vienas iš jūsų negali ateiti pas mus.“

27 Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: 28 aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ 29 Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!“ 30 O anasatsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“ 31 Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš mirusiųjų prisikeltų.“