1 Pagaliau artėjo Velykų šventė – žydų iškilmės, kai valgoma tik nerauginta duona. 2 Aukštieji kunigai ir kiti religijos vadovai šurmuliavo, rengdamiesi nužudyti Jėzų, bet ir nesukelti maišto. To jie labai bijojo.

3 Tada šėtonas įėjo į Judą Iskarijotą, kuris buvo vienas iš dvylikos mokinių, 4 ir jis nuėjo pas aukštuosius kunigus, vadus bei šventyklos sargus aptarti, kaip geriausiai išduoti Jėzų. 5 Jie, žinoma, džiaugėsi sužinoję, kad Judas pasiruošęs padėti, ir pažadėjo jam atlyginimą. 6 Judas ieškojo progos, kaip tyliai, niekam nematant, suimti Jėzų.

7 Atėjo Velykų iškilmių diena. Buvo paskerstas Velykų avinėlis ir valgomas su nerauginta duona. 8 Jėzus pirma pasiuntė Petrą ir Joną, kad surastų vietą ir paruoštų Velykų valgį. 9 „Kur nori, kad mes eitume?“ – klausė jie. 10 Ir Jis atsakė: „Vos tik įeisite į Jeruzalę, pamatysite žmogų, nešanti vandens ąsotį. Sekite, į kuriuos namus jis įeis, 11 ir pasakykite žmogui, kuris ten gyvena: „Mūsų Mokytojas liepė, kad jūs parodytumėte svečių kambarį, kur Jis galės valgyti Velykų vakarienę su Savo mokiniais.“ 12 Jis nusives jus į viršų, į didelį mums skirtą kambarį. Tai ir bus ta vieta. Eikite pirma ir paruoškite ten valgį.“ 13 Išėję į miestą, jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų vakarienę.

14 Tada atvyko Jėzus su kitais mokiniais ir kartu susėdo prie stalo. 15 Jis pasakė: „Aš didžiai laukiau šios valandos, trokšdamas valgyti šį Velykų valgį su jumis prieš Savo kančių pradžią. 16 Nes Aš jums dabar sakau: „Daugiau su jumis nebevalgysiu šio maisto, kol jo reikšmė neatsiskleis Dievo karalystėje.“ 17 Tada, paėmęs vyno taurę ir sukalbėjęs padėkos maldą, Jis tarė: „Imkite ir dalinkitės tarp savęs. 18 Nes Aš nebegersiu vyno, kol ateis Dievo karalystė.“ 19 Tada Jis paėmė riekę duonos, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra Mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Imkite ir valgykite Mano atminimui.“ 20 Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

21 Čia, tarp mūsų, sėdintis kaip draugas prie stalo yra žmogus, kuris mane išduos. 22 Aš privalau mirti. Tai Dievo sumanymo dalis. Bet didis siaubas laukia to, kuris Mane išduos.“

23 Tada mokiniai stebėjosi, kas galėtų padaryti tokį dalyką.

24 Ir jie pradėjo tarp savęs ginčytis, kuris bus aukščiausias besiartinančioje karalystėje. 25 Jėzus jiems tarė: „Šiame pasaulyje karaliai nurodinėja tarnams, o tarnai neturi galimybės pasirinkti. 26 Bet jums vadovaus Tas, kuris geriausiai jums tarnauja. 27 Visame pasaulyje mokytą prie stalo aptarnauja jo tarnai. Tik ne čia! Nes Aš esu jūsų tarnas. 28 Nepaisant to, jūs likote Man ištikimi tomis baisiomis dienomis. 29 Kadangi Mano Tėvas skyrė Man karalystę, Aš duodu jums teisę 30 valgyti ir gerti prie Mano stalo toje karalystėje. Jūs sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.

31 Simonai, Simonai, šėtonas prašė jus atiduoti ir persijoti tarsi kviečius, 32 bet Aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas visiškai nežlugtų. Taigi, kai tu atgailausi už savo nuodėmes ir vėl į Mane atsisuksi, sustiprink ir atstatyk savo brolių tikėjimą.“ 33 Simonas pasakė: „Viešpatie, aš pasiruošęs eiti su Tavimi į kalėjimą ir net mirti su Tavimi.“ 34 Bet Jėzus atsakė: „Petrai, leisk man kai ką tau pasakyti. Šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu Manęs išsiginsi tris kartus, tvirtindamas, kad nepažįsti.“

35 Tada Jėzus jų paklausė: „Kai Aš jus išsiunčiau skelbti gerosios naujienos, jūs neturėjote pinigų, krepšio ir atliekamų drabužių, kaip jūs tada vertėtės?“ „Puikiai!“ – jie atsakė. 36 „Bet dabar pasiimkite krepšį, jei jį turite, ir pinigų. Ir jei neturite kalavijo, geriau parduokite drabužius ir nusipirkite jį. 37 Nes atėjo laikas, kai išsipildys toji pranašystė apie Mane: „Jis bus pasmerktas kaip nusikaltėlis.“ Taip išsipildys viskas, kas pranašų apie Mane parašyta.“ 38 „Mokytojau, – jie sakė, – mes turime du kalavijus su savimi.“ „Pakanka!“ – Jis atsakė.

39 Tada, lydimas mokinių, Jis išėjo iš viršutiniame aukšte esančio kambario ir kaip paprastai nuėjo į Alyvų kalną. 40 Ten Jis jiems tarė: „Melskite Dievą, kad pagundos jūsų nenugalėtų.“

41 Jis nuėjo toliau, maždaug per akmens metimą, atsiklaupė ir ėmė melstis šiais žodžiais: 42 „Tėve, jei nori, atimk iš Manęs šią baisią taurę, bet Aš noriu, kad pildytųsi Tavo valia, o ne Mano.“ 43 Tada iš dangaus pasirodė angelas, nes Jėzų buvo apėmusi tokia dvasios kančia, kad Jis, 44 vis karščiau melsdamasis, pradėjo prakaituoti krauju ir vis didesni lašai krito ant žemės.

45 Pagaliau Jis vėl atsistojo ir grįžo pas mokinius, bet rado juos miegančius, prislėgtus liūdesio. 46 „Miegate! – pasakė. – Kelkitės! Melskite Dievą, kad gundomi nesukluptumėte!“

47 Jam bekalbant, prisiartino minia, vedama Judo, vieno iš dvylikos apaštalų. Judas priėjo prie Jėzaus ir pabučiavo į skruostą draugiškai sveikindamas. 48 Bet Jėzus pasakė: „Judai, savo pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 49 Kiti mokiniai pamatę, kas gali įvykti, sušuko: „Mokytojau, ar mes kovosim? Mes atsinešėme kalavijus!“ 50 Vienas jų puolė aukštojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Bet Jėzus pasakė: „Daugiau nesipriešinkite.“ Jis palietė vietą, kur buvo žmogaus ausis, ir išgydė ją.

52 Tada Jėzus kreipėsi į šventyklos aukštuosius kunigus, apsaugos viršininkus ir seniūnus, religijos vadovus, kurie buvo minios priekyje: „Ar Aš koks plėšikas, kad jūs išėjote Manęs suimti ginkluoti kalavijais ir vėzdais? 53 Kodėl jūs Manęs nesuėmėte šventykloje? Aš ten būdavau kiekvieną dieną. Bet dabar atėjo jūsų metas – kai siautėja šėtono jėga.“

54 Jie sugavo Jį ir nuvedė į aukščiausiojo kunigo rūmus, o Petras sekė Jį iš tolo. 55 Kareiviai kieme susikūrė ugnį ir susėdo ratu pasišildyti. Ten prie jų prisijungė Petras. 56 Viena tarnaitė pastebėjo jį laužo šviesoje ir pradėjo įdėmiai apžiūrinėti. Pagaliau ji prašneko: „Šis žmogus buvo su Jėzumi!“ 57 Petras išsigynė, sakydamas: „Moteriške, aš Jo net nepažįstu!“ 58 Netrukus kažkas kitas pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu greičiausiai esi iš jų.“ „Ką tu, žmogau“, – atsakė Petras. 59 Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Aš žinau, šis vyrukas yra vienas Jėzaus mokinių, nes abu iš Galilėjos.“ 60 Bet Petras pasakė: „Žmogau, aš nežinau apie ką tu kalbi.“ Jam bekalbant pragydo gaidys. 61 Tuomet Jėzus atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Tada Petras atsiminė, ką Jis buvo pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, rytoj tu tris kartus Manęs išsiginsi.“ 62 Petras išėjo iš kiemo karčiai verkdamas.

63 Dabar Jėzų saugantys kareiviai pradėjo iš jo tyčiotis. 64 Jie užrišo Jam akis, mušė Jį kumščiais ir klausė: „Kas šį sykį Tave užgavo, pranaše?“ 65 Jie visaip Jį įžeidinėjo.

66 Kitą rytą, auštant, susirinko žydų Aukščiausiasis teismas, taip pat religinė valdžia. Jėzų išvedė prieš Tarybą 67 ir liepė pasakyti, ar Jis tebetvirtina esąs Mesijas, ar ne. Bet Jis atsakė: „Jeigu jums pasakysiu, jūs nepatikėsite 68 arba neleisite Man išdėstyti reikalo. 69 Bet greitai ateis laikas, kai Aš, Mesijas, sėdėsiu soste šalia Visagalio Dievo.“ 70 Jie visi šaukė: „Tada Tu tvirtini esąs Dievo Sūnus?“ Jis atsakė: „Taip, Aš esu.“ 71 „Kam mums reikia kito įrodymo? – šaukė jie. – Juk mes patys girdėjome Jį taip sakant.“