7
1 Taigi, mylimieji, turėdami šituos pažadus, apsivalykime nuo visokio kūno ir dvasios susitepimo, Dievo baimėje puoselėdami šventumą iki tikslo pasiekimo.
6 Bet Dievas, prislėgtųjų guodėjas, paguodė mus Tito atvykimu,
7 ir ne tik jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kuria jis buvo paguostas dėl jūsų, pranešdamas mums apie jūsų stiprų norėjimą, jūsų dejones, jūsų uolumą dėl manęs. Tad dar labiau apsidžiaugiau.
8 Nors ir nuliūdinau jus laišku, nesigailiu, nors ir gailėjausi. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, nors tai buvo tik kuriam laikui.
9 Dabar džiaugiuosi ne todėl, kad buvote nuliūdinti, bet kad buvote tokiu būdu nuliūdinti, jog atgailavote, nes patyrėte dievobaimingą liūdesį, todėl iš mūsų pusės jokiu atveju nebuvo jums žalos.
10 Mat dievobaimingas liūdesys sukelia neapgailestautiną atgailą, kurios pasekmė – išgelbėjimas, bet pasauliškas liūdesys sukelia mirtį.
11 Juk žiūrėkite: kaip tik tai, kad patyrėte dievobaimingą liūdesį, kiek sukėlė jumyse smarkumo, ir kiek noro atsakyti už save, ir kiek pykčio, ir kiek baimės, ir kiek stipraus norėjimo, ir kiek uolumo, ir kiek teisingumo įvykdymo! Jūs visais atžvilgiais parodėte, kad dabar esate švarūs šiame reikale.
13 Todėl mes buvome paguosti dėl jūsų paguodos, ir net dar labiau džiaugėmės dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta.