8
1 Ir Dievas atsiminė Nojų ir visus gyvus padarus bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje; ir Dievas siuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
2 Be to, gelmės šaltiniai ir dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus,
3 ir vandenys vis traukėsi atgal nuo žemės, o pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuslūgo.
4 Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka nusėdo ant Ararato kalnų.
5 Ir vandenys vis slūgo iki dešimtojo mėnesio. Dešimtąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, pasirodė kalnų viršūnės.
6 Taip įvyko, kad pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
7 ir išleido varną, kuris išlėkė – tai išskrisdavo, tai parskrisdavo, kol žemėje nudžiuvo vandenys.
8 Taip pat jis išleido nuo savęs balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
13 Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, kad vandenys buvo nudžiuvę žemėje. Ir Nojus nukėlė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
14 Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
15 Tada Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
16 „Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
17 Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūną turinčių būtybių, tiek iš paukščių, tiek iš gyvulių, tiek iš visų ropojančių padarų, kurie juda ant žemės, kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje.