1 „Guoskite, guoskite mano tautą! – sako jūsų Dievas. – 5 ir VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta, ir *visa žmonija drauge ją išvys, nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo“. 6 Balsas tarė: „Šauk!“ Ir jis tarė: „Ką man šaukti?“ †Kiekvienas kūnas yra žolė, ir visas jų ‡grožis – kaip lauko gėlė. 7 Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, nes VIEŠPATIES §dvasia pučia į ją. Iš tikrųjų tauta yra žolė. 8 Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, bet *žodis nuo mūsų Dievo pasiliks per amžius. 11 Kaip ganytojas jis ganys savo kaimenę, savo ranka surinks avinėlius, nešios juos prie krūtinės, švelniai vedžios žindančias avis. 22  Tai jis, kuris sėdi viršum žemės †skritulio, ir jos gyventojai atrodo kaip žiogai, kuris ištiesia dangus kaip užuolaidą ir išskleidžia juos tarsi gyvenamą palapinę, 28 Ar tu nesi sužinojęs, ar tu nesi girdėjęs? Amžinasis Dievas, VIEŠPATS, ‡visų žemės pakraščių Kūrėjas, nepailsta ir nepavargsta; jo supratimas neištiriamas. 29 Jis duoda nuvargusiam jėgų ir bejėgiui daugina stiprybę. 31 bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, §atnaujins jėgas: jie pakils sparnais kaip ereliai, jie bėgs ir nepavargs, jie vaikščios ir nepails.