6
1 Tais metais, kai mirė karalius Uzijas, mačiau Viešpatį, sėdintį aukštame ir pakeltame soste, ir jo apdaro šleifas pripildė šventyklą.
2 Viršum jo stovėjo serafai; kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė savo kojas ir dviem skraidė.
3 Ir vienas šaukė kitam, sakydamas: „Šventas, šventas, šventas yra Kareivijų VIEŠPATS; visa žemė pilna jo šlovės!“
4 Ir nuo šaukiančiojo balso svyravo durų staktos, ir namai prisipildė dūmų.
5 Tada aš tariau: „Vargas man! Nes aš esu žuvęs, kadangi aš esu nešvarių lūpų žmogus ir gyvenu nešvarių lūpų tautos tarpe, nes mano akys matė Karalių, Kareivijų VIEŠPATĮ.“
9 Ir jis tarė: „Eik ir sakyk šitai tautai: ‚Klausyte klausykitės, tačiau nesupraskite, ir regėte regėkite, tačiau nesuvokite!‘
10 Nutukink šitos tautos širdį, jų ausis apsunkink ir jų akis užmerk, kad jie nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų savo širdimis ir neatsiverstų, ir nebūtų išgydyti!“