2 O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ 7 Sakau jums, kad taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos. 11 Tada jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus, 12  o jausnesnysis iš jų tarė tėvui: ‚Tėve, duok man atitenkančią turto dalį.‘ Tad jis padalijo jiems savo pragyvenimo turtą. 13 Ir po nedaugelio dienų, viską susirinkęs, jaunesnysis sūnus iškeliavo į tolimą šalį ir ten, palaidai gyvendamas išeikvojo savo turtą. 14 Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo smarkus badas, ir jis pradėjo stokoti. 15 Ir nuėjęs jis prisijungė prie vieno tos šalies piliečio, ir tas jį pasiuntė į savo laukus kiaulių ganyti. 16 Ir jis geisdavo prikimšti savo pilvą ankščių, kurias ėsdavo kiaulės, bet niekas jam neduodavo. 17 Bet susiprotėjęs jis tarė: ‚Kiek mano tėvo samdinių *turi apsčiai duonos, o aš mirštu iš bado! 18 Kelsiuosi, eisiu pas savo tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje 19 ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; padaryk mane vienu savo samdinių.‘ 20 Ir pakilęs jis ėjo pas savo tėvą. O jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir jį apėmė gailestis, †tai nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo. 21 O sūnus jam tarė: ‚Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.‘ 22 Bet tėvas tarė savo tarnams: ‚Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, ir užmaukite jam žiedą ant rankos ir ‡apavą ant kojų, 23 ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite. §Tai *valgykime ir linksminkimės, 24 nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl atgijo, ir buvo pražuvęs, bet yra surastas.‘ Ir jie pradėjo linksmintis. 25  O jo vyresnysis sūnus buvo laukuose, ir kai pareidamas priartėjo prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius. 26  Ir pasišaukęs, †kad priartėtų vieną iš tarnų, jis teiravosi, ‡kas čia dedasi. 27  Ir §tas jam tarė: ‚Tavo brolis parėjo, ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, kadangi atgavo jį sveiką.‘ 28 Ir jis supyko ir *nesutiko įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir †ne kartą maldavo jį. 29  O jis atsakydamas tarė tėvui: „Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, tačiau tu man niekada nedavei nė ožiuko, kad ‡galėčiau pasilinksminti su savo draugais. 30  Bet kai parėjo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį pragyvenimo turtą su §paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį.“ 31  O jis jam tarė: ‚Vaikeli, tu visuomet esi su manimi, ir visa, kas yra mano, yra tavo. 32  Bet derėjo linksmintis ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs, bet vėl atgijo, buvo pražuvęs, bet buvo surastas.‘ “