8
Kai jis leidosi nuo kalno, didelės minios sekė paskui jį. Ir štai atėjo raupsuotasis ir *garbino jį, sakydamas: „Viešpatie, jei tu nori, esi pajėgus mane padaryti švarų. Ir ištiesęs ranką Jėzus palietė jį sakydamas: „Noriu, būk švarus.“ Ir tuojau jo raupsai buvo nuvalyti. Ir Jėzus jam sako: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik, pasirodyk kunigui ir paaukok §dovaną, kurią Mozė įsakė, kad jiems tai būtų liudijimas. Nes aš esu žmogus *pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: „Eik!“ – ir jis eina, ir kitam: „Ateik!“ – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai!“ – ir jis daro.“ 13 Ir Jėzus tarė šimtininkui: „Eik, teįvyksta tau, kaip tikėjai!“ Ir jo tarnas buvo išgydytas tą pačią valandą.
14 Ir atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo žmonos motiną gulinčią ir karščiuojančią. 15 Ir jis palietė jos ranką, ir karštligė pasitraukė nuo jos, ir ji atsikėlė ir jiems patarnavo. 17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą §Izaiją, *būtent: „Jis užnešė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas“.
18 Matydamas dideles minias aplink save, Jėzus įsakė pasitraukti į kitą pusę. 19 O priėjęs vienas raštininkas tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“ 20 Ir Jėzus jam sako: „Lapės turi urvus ir padangės paukščiai lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ 21 O kitas iš jo mokytinių jam tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti ir palaidoti savo tėvą.“ 22 Bet Jėzus jam tarė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusius.“
23 Ir jam įlipęs į valtį, jo mokytiniai nusekė paskui jį. 24 Ir štai pakilo jūroje didžiulė audra taip, kad bangos paslėpė valtį. Bet jis miegojo. 25 O priėjęs jo mokytiniai pažadino jį, sakydami: „Viešpatie, išgelbėk mus! Žūstame!“ 26 Ir jis sako jiems: „Kodėl jūs esate bailūs, mažatikiai?“ Tada atsikėlęs, jis sudraudė vėjus bei jūrą, ir pasidarė visiškai ramu. 27 Bet žmonės stebėjosi, sakydami: „Kas tai per žmogus, kad netgi vėjai ir jūra jo klauso!?“
28 Ir kai jis atvyko į kitą pusę, į gergeziečių kraštą, jį pasitiko du velnių apsėstieji išeidami iš §kapų; jie buvo tokie labai *smurtingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. 29 Ir štai jie šaukė, sakydami: „Kas mums ir tau bendro, Jėzau, Dievo Sūnau? Ar čia atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“ 30 O toli nuo jų buvo gausi besiganančių kiaulių banda. 31 Tad velniai maldavo jį, sakydami: „Jeigu mus išvarai, tai leisk mums pasitraukti į kiaulių bandą.“ 32 Ir jis jiems tarė: „Eikite!“ Ir išėję jie pasitraukė į kiaulių bandą. Ir štai visa kiaulių banda metėsi nuo skardžio į jūrą ir nugaišo vandenyse. 33 O tie, kurie jas ganė, pabėgo ir nuėję į miestą, viską išpasakojo, įskaitant §tai, kas atsitiko velnių apsėstiesiems. 34 Ir štai visas miestas išėjo Jėzaus pasitikti ir, kai jie pamatė jį, maldavo, kad jis paliktų jų *pakraščius.
* 8:2 „garbino“ – Arba „sukniubo garbindamas“. 8:2 „padaryti švarų“ – Arba „nuvalyti“. 8:3 „būk švarus“ – Arba „būk nuvalytas“. § 8:4 „dovaną“ – Arba „atnašą“. * 8:9 „pavaldinys“ – T. „po valdžia“, t. y. „atsakingas įgaliotajam“. 8:9 „vienam“ – T. „tam“. 8:17 „pasakyta“ – Arba „pasakyta autoritetingai“. § 8:17 „Izaiją“ – Gr. Ἠσαΐας (Hesaias). * 8:17 „būtent“ – T. „sakydamas“. 8:26 „visiškai ramu“ – T. „visiška ramybė“ arba „visiška tyla“. 8:27 „Kas tai per žmogus“ – T. „Koks tai žmogus“ arba „Kokios rūšies šis žmogus“. § 8:28 „kapų“ – Arba „kapinių rūsių“, „laidojimo rūsių“. * 8:28 „smurtingi“ – Arba „pavojingi“. 8:30 „gausi besiganančių kiaulių banda“ t. „besigananti daugybės kiaulių banda“. 8:31 „pasitraukti“ – Arba „išeiti“. § 8:33 „tai, kas atsitiko velnių apsėstiesiems“ t. „apsėstųjų patirtus dalykus“. * 8:34 „pakraščius“ – Arba „paribius“, „pasienio vietas“.