1 Apolui gyvenant Korinte, Paulius apkeliavo Turkiją ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: 2 „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią“? „Ne, – jie atsakė. – Mes nežinome, ką jūs turite mintyje, sakydamas „Šventąją Dvasią.“ 3 „Tada kokį krikštą jūs esate priėmę?“ – jis paklausė. „Jono krikštą“, – atsakė šie. 4 Tada Paulius jiems paaiškino, kad Jono krikštas reiškė troškimą atsižadėti nuodėmės ir atsigręžti į Dievą ir kad tie, kurie gavo jo krikštą, turi įtikėti Jėzų, kuris, kaip sakė Jonas, vėliau ateisiąs. 5 Kai tik jie tai išgirdo, buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. 6 Tada, kai Paulius dėjo ant jų galvų rankas, juos aplankė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis ir pranašauti. 7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.

8 Paskui Paulius nuėjo į sinagogą ir tris mėnesius kas šeštadienį kantriai pasakojo, kuo jis tiki ir kodėl ragina visus įtikėti Jėzų. 9 Kai kurie atmetė jo žodžius ir viešai kalbėjo prieš Kristų. Todėl jis pasitraukė, atsisakydamas vėl juos mokyti. Tikinčiuosius jis pradėjo mokyti Tirano pamokslų salėje. 10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai – tiek žydai, tiek ir graikai – išgirdo Viešpaties Žodį.

11 Viešpats suteikė Pauliui galią daryti nepaprastus stebuklus. 12 Kai ant ligonių būdavo uždedamos skepetaitės ar kūną jo lietę drabužiai, jie pasveikdavo, nuo jų pasitraukdavo piktosios dvasios. 13 Keliaujančių žydų būrys, einančių iš miesto į miestą, išvarinėdavo piktąsias dvasias ir sumanė pasinaudoti Viešpaties Jėzaus vardu. Jie sugalvojo tokius burtažodžius: „Maldaujame Jėzaus Kristaus vardu, kurį skelbia Paulius – išeik!“ 14 Taip darė septyni žydų kunigo Skėvo sūnūs. 15 Kai jie tai bandė su piktosios dvasios apsėstu žmogumi, piktoji dvasia atšovė: „Pažįstu Jėzų, žinau Paulių, o jūs kas būsite?“ 16 Apsėstasis puolė taip juos mušti, kad šie turėjo iš namų bėgti nuogi ir sunkiai sužeisti. 17 Gandas apie tai, kas atsitiko, greitai pasklido po visą Efezą. Tai sužinojo visi žydai ir graikai. Miestą apėmė didelė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo labai išaukštintas.

18-19 Daug tikinčiųjų, kurie užsiiminėjo juodąja magija, prisipažino, ką buvo padarę. Jie sunešė kerėjimų bei burtų knygas ir visų akyse sudegino. Kažkas suskaičiavo, kad knygų vertė lygi penkiasdešimčiai tūkstančių sidabro drachmų (tolygu 10 000 JAV dolerių).

20 Tai rodo, kaip stipriai viso regiono žmones sujaudino Dievo Žodis.

21 Vėliau Paulius, Šventosios Dvasios skatinamas, grįždamas į Jeruzalę nusprendė aplankyti Graikiją. „Po to, – sakė jis, – aš turiu vykti į Romą.“ 22 Pirma savęs jis pasiuntė du padėjėjus, Timotiejų ir Brastą, o pats dar užtruko Turkijoje.

23 Apie tą laiką Efeze dėl krikščionių kilo didelis sąmyšis. 24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, samdydavosi daug amatininkų gaminti sidabrinėms graikų deivės Artemidės šventovės miniatiūroms. 25 Jis sukvietė savo ir kitus vyrus, kurie buvo susiję su tuo amatu, ir kreipėsi į juos: „Vyrai, šis užsiėmimas yra jūsų pelno šaltinis. 26 Kaip jūs matėte ir girdėjote, tas Paulius įtikino daugelį žmonių, kad rankomis padaryti dievai – tai ne dievai. Dėl to mūsų darbų vertė mažėja. Tai aiškiai matyti ne tik čia, Efeze, bet ir visoje apylinkėje! 27 Žinoma, aš kalbu ne tik apie mūsų amato situaciją ir pelno sumažėjimą, bet ir apie grėsmę didžiajai deivės Artemidės šventyklai netekti savo įtakos. Ši galinga valdovė Artemidė, kuri buvo gerbiama ne tik šioje Turkijos dalyje, bet ir visame pasaulyje, bus užmiršta!“ 28 Tada jie dar labiau supyko ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“ 29 Susirinko minia ir greitai miestą apėmė sąmyšis. Visi skubėjo į amfiteatrą, pagriebė Pauliaus bendrakeleivius Gajų ir Aristarchą. 30 Paulius norėjo įsimaišyti į minią, bet mokiniai jo neleido. 31 Keletas Pauliaus bičiulių, romėnų provincijos pareigūnų, taip pat pasiuntė jam žinią, prašydami nerizikuoti gyvybe ir neiti į teatrą.

32 Viduje žmonės reikalavo nežinia ko, buvo didžiulė betvarkė. Iš tiesų daugelis jų nežinojo, dėl ko atėję. 33 Keletas žydų pastebėjo Aleksandrą ir ištempė jį į priekį. Jis rankos mostu parodė, kad minia nutiltų, ir bandė pasiaiškinti. 34 Bet supratę, kad jis žydas, žmonės vėl ėmė šaukti. Dvi valandas nesiliovė šūksniai: „Didi yra efeziečių Artemidė! Didi efeziečių Artemidė!“ 35 Pagaliau miesto meras įstengė juos nutildyti: „Efezo vyrai! – prabilo jis. – Visi žino, kad Efezas yra didžiosios Artemidės garbintojas. Jos statulėlė nukrito iš dangaus. 36 Kadangi tai neginčijamas faktas, nusiraminkite ir nieko nedarykite neapgalvoję. 37 Tačiau jūs atvedėte čia šituos vyrus, kurie nieko nepavogė iš jos šventyklos ir nepiktžodžiavo. 38 Jei Demetrijas ir jo bendrininkai turi juos kuo apkaltinti, tai teismai posėdžiauja ir prokonsulai gali tuojau pat išnagrinėti kaltinimą. Tegul sau bylinėjasi. 39 Jei bus nusiskundimų dėl kitų reikalų, jie gali būti išspręsti nuolatiniuose miesto tarybos susirinkimuose; 40 romėnų vyriausybė mus gali apkaltinti dėl šios dienos riaušių, nes jos kilo be jokių priežasčių. Jei Roma pareikalaus paaiškinimo, aš nežinosiu, ką atsakyti.“ 41 Tada jie visi išsiskirstė.