1 Kai viskas pasibaigė, Paulius atsisveikino su mokiniais ir išvyko į Graikiją. 2 Pakeliui mokė visuose miestuose, sakė pamokslus. 3 Graikijoje Paulius praleido tris mėnesius, ruošdamasis plaukti į Siriją. Supratęs, kad žydai sumanė jį nužudyti, nusprendė pirmiausia vykti šiaurėn, į Makedoniją. 4 Keletas vyrų keliavo su juo į Turkiją. Paulių lydėjo berėjiečio Pyro sūnus Sopatras, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės, Timotiejus bei Trofimas, kurie grįžo namo į Turkiją, 5 iškeliavo pirma mūsų ir laukė Troadoje. 6 Kai tik baigėsi Velykų iškilmės, mes išplaukėme iš Filipų šiaurinėje Graikijoje ir po penkių dienų atvykome į Troadą Turkijoje. Ten mes užtrukome savaitę.

7 Sekmadienį susirinkome į duonos laužymo ceremoniją. Paulius sakė pamokslą. Kadangi jis norėjo kitą dieną iškeliauti, kalbėjo iki vidurnakčio! 8 Viršutiniame aukšte, kur mes susirinkome, buvo uždegta daugybė žibintų. 9 Paulius kalbėjo, o vienas jaunas žmogus, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo ir, krisdamas iš trečio aukšto, užsimušė. 10-12 Paulius nulipo žemyn, paėmė jį ant rankų ir tarė: „Nesirūpinkite – jis gyvas.“ Ir iš tiesų – jis buvo gyvas! Baimė ir džiaugsmas nuvilnijo per minią. Jie visi vėl užlipo į viršų ir kartu valgė Viešpaties vakarienę. Tada Paulius kalbėjo dar gana ilgai. Jau aušo, kai jis pagaliau juos paliko.

13 Paulius keliavo į Aso žemę sausuma, o mes toliau keliavome laivu. 14 Ten susitikome ir kartu plaukėme į Mitilėnę. 15 Rytojaus dieną mes praplaukėme Samą, o dar po dienos atvykome į Miletą. 16 Šį kartą Paulius nusprendė nesustoti Efeze, nes skubinosi, norėdamas Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

17 Atplaukęs į Miletą, jis pasiuntė žinią Efezo bažnyčios vyresniesiems, kad atvyktų jo pasitikti prie laivo. 18 Jiems atvykus, Paulius tarė: „Jūs žinote, vyrai, kad nuo tos dienos, kai tik atvykau į Turkiją, 19 aš nuolankiai, su ašaromis akyse tarnavau Viešpačiui. Žydai rezgė įvairias pinkles ir man teko patirti didelių pavojų. 20 Aš niekada ir niekur nenutylėjau tiesos. 21 Tiek žydams, tiek pagonims aš tvirtinau apie būtinumą atsižadėti nuodėmės, atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

22 Ir štai aš keliauju į Jeruzalę Šventosios Dvasios vedamas. Aš nežinau, kas manęs laukia, 23 išskyrus tai, ką Šventoji Dvasia man kalbėjo kiekviename mieste, jog kalėjimas ir kančia dar ateityje. 24 Bet nieko nevertas gyvenimas, jei jo nepanaudosiu atlikti darbams, kuriuos Viešpats man paskyrė. Mano misija yra skelbti gerąją naujieną apie nepaprastą Dievo gerumą ir meilę.

25 Dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais aš vaikščiojau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau manęs nebematysite. 26 Leiskite atvirai pasakyti, kad negalite man primesti nė vieno žmogaus kraujo. 27 Nes aš nevengiau skelbti jiems Dievo Evangeliją.

28 Todėl budėkite! Nepamirškite maitinti ir ganyti Viešpaties kaimenę. Tai Jo bažnyčia, atpirkta krauju, nes Šventoji Dvasia jums pavedė ją prižiūrėti. 29 Gana gerai žinau, kad man pasitraukus iš jūsų tarpo, pasirodys netikri mokytojai ir, kaip plėšrūs vilkai, nepagailės avelių. 30 Kai kurie jūs patys iškreipsite tiesą, kad patrauktute į save žmones. 31 Saugokitės! Prisiminkite tuos trejis metus, kai aš buvau su jumis ir nuolat jumis rūpinausi. Aš liejau dėl jūsų ašaras. 32 Dabar aš pavedu jus Dievui, Jo rūpesčiui ir Jo malonei, kuri turi galią padaryti žmones tikinčiais ir atiduoti Jo išrinktiesiems visą palikimą.

33 Aš niekada netroškau nei pinigų, nei puikių drabužių. 34 Jūs žinote, kad dirbau pagal išgales, norėdamas pragyventi ir net tenkinti poreikius tų, kurie buvo su manimi. 35 Padėdamas vargšams, aš buvau jums nuolatinis pavyzdys, nes primindavau Viešpaties Jėzaus žodžius: „Didesnė laimė duoti negu imti.“ 36 Pabaigęs kalbėti, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. 37 Atsisveikino jie balsu raudodami ir glebėsčiuodami jį, 38 liūdėdami, kad daugiau niekada jo nebematysią. Po to jie palydėjo jį į laivą.