1 *Širdyje sau tariau: „Ateik jau, išbandysiu tave linksmybe, taigi džiaukis †malonumais“. Bet va – tai irgi tuštybė! 2 Apie juoką sakiau: „Jis yra sukvailiojimas!“ Ir apie linksmybę: „Ką ji nuveikia?“ 3 Tyrinėjau savo širdyje, ką reikštų vynu pritraukti savo kūną – ‡tuo tarpu mano širdžiai vis vedant mane išmintimi – §ir ką reikštų nusitverti kvailybę, kad suprasčiau, kas yra gera *žmonių palikuonims, ką jie turėtų daryti po dangumi per tą savo gyvenimo dienų kiekį. 4 †Pasidariau didelių darbų: stačiausi namų, veisiausi vynuogynų; 5 pasidariau sodų bei ‡parkų ir juose pasodinau visokių vaisių medžių; 6 pasidariau vandens tvenkinių, kad iš jų laistyčiau augančių medžių mišką; 7 įsigijau tarnų bei tarnaičių ir turėjau §savo namuose gimusiųjų tarnų. Taip pat turėjau daug gyvulių – didžiųjų galvijų ir mažųjų gyvulių – daugiau negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. 8 Taip pat prisirinkau sidabro bei aukso ir karaliams bei provincijoms *būdingo turto. Apsirūpinau giesmininkais bei giesmininkėmis ir tuo, kas †žmonių palikuonių pamėgta, ‡ir daugybe muzikinių instrumentų. 9 Taigi pasidariau didis ir viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, dar mano išmintis pasiliko su manimi. 10 Ir ko tik geidė mano akys, joms neatsakiau. Nesulaikiau savo širdies nuo §jokio džiaugsmo. Juk mano širdis džiaugėsi iš viso mano triūso, tai tokia buvo mano dalis iš viso mano triūso. 11 Paskui atkreipiau savo žvilgsnį į visus darbus, kuriuos padarė mano rankos, ir į triūsą, kuriuo nusivarginau dirbdamas, ir štai viskas buvo tuštybė ir dvasios varginimas, ir nėra jokios pasiliekančios naudos po saule. 12 Ir atkreipiau savo žvilgsnį į išmintį, į *kvailybę ir †paikyybę; nes ką gali padaryti žmogus, kuris ateis po karaliaus? Tik tai, kas jau buvo daroma. 13 Tada aš pamačiau, kad išmintis tiek ‡pralenkia kvailystę, kiek šviesa pralenkia tamsą. 14 §Išmintingasis mato, kur eina, bet kvailys vaikšto tamsoje. Bet taip pat pastebėjau, kad vienodas įvykis atsitinka jiems visiems. 15 Tada *širdyje sau tariau: „Kaip atsitinka kvailiui, taip ir man įvyks, būtent man; tad kodėl aš buvau pernelyg išmintingas?“ Tada širdyje sau tariau, kad tai irgi tuštybė. 16 Nes nėra nei išmintingojo, nei kvailojo išliekančio atminimo, nes ateities dienomis viskas jau bus užmiršta. Tad kaip miršta išmintingasis? Lygiai taip, kaip miršta kvailasis! 17 Tad nekenčiau gyvenimo, nes nuožmus man pasidarė darbas, kuris daromas po saule, nes viskas yra tuštybė ir dvasios varginimas. 18 Ir nekenčiau †visų savo triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule, nes turiu tai palikti žmogui, kuris bus po manęs. 19 Ir kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis valdys visus mano triūso vaisius, dėl kurių buvau triūsęs ir ‡pritaikęs išmintį po saule. Tai irgi tuštybė! 20 Todėl nusigręžiau, kad nuvilčiau savo širdį dėl visų triūso vaisių, dėl kurių buvau triūsęs po saule. 21 Juk būna žmogus, kuris yra triūsęs išmintimi, pažinimu ir bešališkumu. Tačiau žmogui, kuris tuo nėra triūsęs, jis tai paliks jo daliai. Tai irgi tuštybė ir didelė blogybė! 22 Nes §ką gi žmogus gauna iš viso savo triūso ir iš savo širdies varginimo, kuriuo jis triūsė po saule? 23 Nes visos jo dienos – sielvartai, ir jo darbas – širdgėla. Net naktį jo širdis neturi poilsio. Tai irgi tuštybė! 24 Nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti ir gerti ir duoti savo sielai matyti gera savo triūse. Aš ir tai mačiau, kad tai yra iš Dievo rankos. 25 Juk kas gali valgyti arba *pajusti tai labiau už mane? 26 Nes žmogui, kuris yra geras †jo akyse, Dievas duoda išminties, pažinimo ir džiaugsmo, bet nusidėjėliui jis duoda vargingą darbą – rinkti ir krauti, kad šis duotų tam, kuris geras ‡Dievo akyse. Nusidėjėliui tai irgi tuštybė ir dvasios varginimas.