12
Ir VIEŠPATS buvo taręs Abramui: „Eik iš savo šalies ir iš savo giminės ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu. Ir padarysiu iš tavęs didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą, ir tu *būsi palaiminimas. Ir laiminsiu tave laiminančius, bet prakeiksiu §tave prakeikiantį; ir *tavyje bus palaimintos visos žemės šeimų grupės.“ Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs, ir su juo vyko Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano. Ir Abramas pasiėmė savo žmoną Sarają ir savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir asmenis, kuriuos jie buvo įsigiję Harane. Ir jie išvyko, kad nukeliautų į Kanaano šalį, ir atvyko į Kanaano šalį.
Ir Abramas perėjo per tą šalį iki Šechemo vietovės, iki Morės lygumos. O anuomet kanaaniečiai buvo toje šalyje. Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo §sėklai aš duosiu šitą šalį.“ Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė. 17 Ir VIEŠPATS užgavo faraoną ir jo namus didelėmis rykštėmis dėl Sarajos, Abramo žmonos.
* 12:2 „būsi“ – Arba „būk“. 12:3 „laiminsiu […]“ – Prd 27:29, Sk 24:9. 12:3 „prakeiksiu“ – Arba „įsipareigoju pašalinti nuo palaiminimo“. § 12:3 „tave prakeikiantį“ – Arba „tą, kuris lengvabūdiškai elgiasi su tavimi“. * 12:3 „tavyje […]“ – Prd 22:18, 26:4, 28:14; Apd 3:25; Gal 3:8. 12:3 „palaimintos visos […] šeimų grupės“ – Arba „palaiminti visi […] klanai“. 12:6 „lygumos“ – Gal „ąžuolo“. § 12:7 „sėklai“ – T. y. „palikuoniui“, „palikuonims“, „ainiui“, „ainijai“.