1 Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas. 2 O išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis *„ilgainiui“ – Arba „pagaliau“, „vėliau“.ilgainiui išalko. 3 Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona. 4 Bet jis atsakydamas tarė: „Yra parašyta: †Žr. Įst 8:3. Plg. Lk 4:4.Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“ 5 Tada velnias jį paima į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos ‡„viršūnės“ – Gr. „sparnelio“.viršūnės 6 ir sako jam: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: „Jis savo angelams įsakys apie tave, ir ant rankų jie nešios tave, kad niekada neužsigautum savo kojos į akmenį“. 7 Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. 8 Iš naujo velnias paima jį į labai aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę 9 ir jam sako: §„Visa tai“ – Gr. „Visus šiuos dalykus“.„Visa tai duosiu tau, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ 10 Tada Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone! Juk yra parašyta: „Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk.“ 11 Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo.

12 O išgirdęs, kad Jonas *„įkalintas“ – Arba „suimtas“.įkalintas, Jėzus pasitraukė į Galilėją 13 ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kapernaume, prie jūros, Zabulono ir Neftalio pakraščiuose, 14 kad išsipildytų, kas buvo †„pasakyta“ – Arba „pasakyta autoritetingai“.pasakyta per pranašą Izaiją, ‡„būtent“ – T. „sakydamas“.būtent: 15 §„Zabulono […]“ – Žr. Iz 9:1-2.ZABULONO *„kraštas“ – Arba „žemė“ (2 k.).KRAŠTAS IR NEFTALIO KRAŠTAS, PRIE JŪROS KELIO, ANAPUS JORDANO, KITATAUČIŲ GALILĖJA – 16 žmonės, kurie sėdėjo tamsoje, išvydo didžią Šviesą, ir tiems, kurie sėdėjo mirties krašte ir šešėlyje, užtekėjo Šviesa“. 17 Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti kaip šauklys sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra prisiartinusi!

18 Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į jūrą; mat jie buvo žvejai. 19 Ir jis sako jiems: †„Sekite“ – Arba „Vaikščiokite“, „Eikite“.„Sekite paskui mane, ir aš jus paversiu žmonių žvejais.“ 20 Ir jie tuojau paliko tinklus ir sekė paskui jį.