2 Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną, ir jis atsimainė jų akivaizdoje, 3 ir jo drabužiai pasidarė spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas, kaip jų išbaltinti negalėtų joks vėlėjas žemėje. 4 Ir jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjosi su Jėzumi. 5 Ir atsiliepdamas Petras sako Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti. Pastatykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 6 (Juk jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo persigandę.) 7 Ir užėjo debesis, pridengdamas juos šešėliu, ir iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – klausykite jo!“ 8 Ir staiga, apsidairę, *„jie nieko prie savęs nebematė, tik Jėzų vieną“ – Gr. „jie nieko nematė, bet Jėzų vieną su jais“.jie nieko prie savęs nebematė, tik Jėzų vieną.

14 Ir atėjęs pas mokytinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir †„diskutuojančius su jais raštininkus“ – Arba „juos klausinėjančius raštininkus“, „besiginčijančius su jais raštininkus“.diskutuojančius su jais raštininkus. 15 Ir tuojau visi ‡„žmonės“ – Arba „minia“.žmonės, jį pamatę, §„nepaprastai nustebo“ – Kadangi rašoma, kad minia tuojau nustebo po to, kai pamatė Jėzų, galimai Jėzaus išvaizda vis dar atrodė neįprasta dėl neseniai įvykusio Jo stebuklingo atsimainymo (žr. Mt 17:2, Lk 9:29). Gr. žodis vartojamas NT dar tik Mk 14:33, 16:5-6.nepaprastai nustebo ir pribėgę, jį pasveikino. 16 Tada jis paklausė raštininkų: „Ką diskutuojate su jais?“ 17 Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią, 18 ir kur tik ji sugriebia jį, ji *„parmeta jį žemyn“ – gal „drasko jį“.parmeta jį žemyn, ir jis atsiputoja, ir griežia dantimis, ir sudžiūsta. O aš prašiau tavo mokytinių, kad jie ją išvarytų, bet jie neįstengė. 19 Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta! Iki kol aš būsiu su jumis? Iki kol jus pakęsiu? Atneškite jį pas mane.“ 20 Ir jie jį atvedė pas jį, ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau ėmė jį tąsyti, ir parpuolęs ant žemės jis voliojosi apsiputodamas. 21 Ir jis paklausė jo tėvo: „†„Jam taip darosi nuo kada“ – T. „Kokio ilgumo yra tas laikas, nuo kurio jam taip darėsi“.Jam taip darosi nuo kada?“ Ir jis pasakė: „Nuo ‡„mažumės“ – Arba „kūdikystės“; gr. žodis Παιδιόθεν (paidioten) gali būti išverstas ir „vaikystės“, bet šis apsėstasis buvo vaikas ir aišku iš pokalbio, kad ši didžiulė bėda prasidėjo, kai buvo dar mažesnis.mažumės. 22 Ir ji dažnai įmesdavo jį tai į ugnį, tai į §„vandenį“ – gr. „vandenis“.vandenį, kad jį pražudytų. Bet jeigu tu pajėgi ką nors padaryti, padėk mums, *„pasigailėjęs mūsų“ – Arba „tave apėmus gailesčiui dėl mūsų“.pasigailėjęs mūsų!“ 23 Tad Jėzus jam tarė: „Jei tu pajėgi tikėti, viskas yra †„įmanoma“ – Arba „pajėgiama“, t. y. nuveikiama; gr. žodis rodo į pajėgumą, ne į leidimą, todėl „įmanoma“ arba „pajėgiama“ geriau tinka negu „galima“, kuris gali rodyti ir į leidimą.įmanoma tam, kuris tiki.“ 24 Ir vaiko tėvas sušukdamas tuojau tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ 25 O kai Jėzus pamatė, kad susibėga minia, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“ 26 Ir sušukusi ir smarkiai jį tąsiusi, dvasia išėjo. O jis pasidarė tarsi negyvas, kad net daugelis sakė, kad jis miręs. 27 Bet Jėzus, paėmęs jį už rankos, pakėlė jį, ir jis atsistojo. 28 Ir jam įėjus į namus, jo mokytiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes nepajėgėme jos išvaryti? 29 Ir jis tarė jiems: „Ši ‡„veislė“ – Arba „padermė“, „giminė“.veislė negali išeiti nieku kitu, kaip tik malda ir pasninku.“ 35 Ir atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir jiems sako: „Jei kas §„trokšta“ – Arba „nutaria“.trokšta būti pirmas, tas bus visų paskutinis ir visų tarnas.“ 36 Ir paėmęs vaikutį, jis jį pastatė tarp jų ir jį apkabinęs, tarė jiems: 43 Ir jei tavo ranka verčia tave nupulti į nuodėmę, nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą *„neturinčiam kūno dalių“ – Arba „luošiam“; žr. Mt 15:30, 15:31; 18:8;.neturinčiam kūno dalių, negu †„su abiem rankom“ – T. „turinčiam dvi rankas“.su abiem rankom patekti į ‡„pragarą“ – Arba „ugningą griovą“, „ugningą siaurą“, „ugningą tarpeklį“, „ugninga dauba“. Gr. γέεννα (gehenna). Žodis vartojamas ir 45, 47 eilutėse. Sinonimas – „ugnies ežeras“.pragarą, į neužgesinamą ugnį, 44 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta. 45 Ir jei tavo koja verčia tave nupulti į nuodėmę, nukirsk ją! Tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu §„su abiem kojom“ – T. „turinčiam dvi kojas“.su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į neužgesinamą ugnį, 46 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta. 47 Ir jei tavo akis verčia tave nupulti į nuodėmę, nukirsk ją! Tau geriau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu *„su abiem akim“ – T. „turinčiam dvi akis“.su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, 48 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.