Tikinčiųjų paveldo vertimas Luko 2

1 Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, kad visas *pasaulis užsirašytų apmokestinimui. 2 (†Toks pirmasis surašymas apmokestinimui įvyko Siriją valdančiajam Kvirinui dalyvaujant.) 3 Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4 Ir Juozapas irgi ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, aukštyn į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, – nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, – 5 užsirašyti kartu su žmona Marija, – ‡jam pažadėta į žmonas, – kuri §buvo stora dėl nėštumo. 6 Ir įvyko taip, kad jiems ten esant, nėštumo dienos *pasibaigė, tad ji turėjo gimdyti. 7 Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvystė jį vystyklais ir paguldė jį ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos †svečių patalpose.

8 Ir tame pačiam krašte buvo piemenų, ‡kurie §pasiliko lauke ir budėjo naktį prie savo kaimenės. 9 Ir štai prie jų *atsirado Viešpaties angelas, ir aplink jų smarkiai nušvietė Viešpaties šlovė, †tai jie labai išsigando. 10 Bet angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai skelbiu jums gerą žinią – didį džiaugsmą, kuris bus kiekvienai tautai, 11 kad šiandien Dovydo mieste jums gimė Išgelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats. 12 Ir šitas bus jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais, gulintį ‡ėdžiose.“ 13 Ir staiga prie angelo atsirado §gausi dangaus kareivija, girianti Dievą ir sakanti: 14 „Šlovė Dievui aukščiausiose aukštybėse, o ramybė žemėje, palankumas žmonėse!“ 15 Ir taip įvyko, kad angelams pasišalinus nuo jų į dangų, *piemenys kalbėjo vienas kitam: „Būtinai pereikime į Betliejų ir pamatykime, †kas įvyko, ką Viešpats mums pranešė!“ 16 Ir jie atskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose. 17 Ir tai pamatę jie plačiai apskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaikelį. 18 Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tais dalykais, kurie jiems buvo piemenų pasakyta. 19 Bet Marija įsidėmėjo visus šiuos ‡dalykus ir svarstė juos savo širdyje. 20 Ir piemenys grįžo šlovindami ir girdami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę taip, kaip jiems buvo pasakyta.

21 Ir kai buvo suėjusios aštuonios dienos vaikui apipjaustyti, jis buvo pavadintas vardu Jėzus, kuriuo vardu angelas jį pavadino anksčiau nei jis buvo pradėtas įsčiose. 22 Ir kai buvo suėjusios jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie nunešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų jį Viešpačiui, – 23 kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas vyriškos lyties kūdikis, kuris pirmąkart atveria motinos įsčias, bus §pašventintas Viešpačiui“ – 24 ir kad duotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą purplelių arba du jaunus balandžius“.

25 Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas. O tas žmogus buvo teisus ir dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. 26 Ir jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis *nepatirsiąs mirties, kol pamatysiąs Viešpaties †Kristų. 27 Ir jis ‡dėl Dvasios įtakos atėjo į šventyklą. O tėvams įnešant vaikelį Jėzų, kad pasielgtų §su juo pagal įstatymo įsigalėjusią tvarką, 28 jis ir paėmė jį į savo rankas ir palaimino Dievą ir tarė: 29 „O Valdove, tu dabar pagal savo žodį *leidi savo tarnui iškeliauti ramybėje, 30 nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, 31 kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: 32 †Šviesą kitataučiams duoti apreiškimo ir tavosios Izraelio tautos šlovę.“ 33 ‡Tai Juozapas ir jo motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 34 Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis vaikas yra padėtas daugelio Izraelyje kritimui ir pakėlimui, taip pat §ženklui, prieš kurį bus žodžiaujama, 35 (taip ir tavo pačios sielą pervers kalavijas) – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ 36 Buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero genties. Ji buvo sulaukusi labai senyvo amžiaus, po savo mergystės išgyvenusi septynerius metus su vyru, 37 ir *našlavusi apie aštuoniasdešimt ketverius metus. †Ji nesitraukdavo iš šventyklos tarnaudama Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną. 38 Ir ji, tuo pat metu priėjusi, dėkojo Viešpačiui ir ėmė kalbėti apie ‡kūdikį visiems, kurie Jeruzalėje laukė išpirkimo. 39 Ir kai jie buvo atlikę visa pagal Viešpaties įstatymą, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40 O vaikas vis augo ir §vis stiprėjo dvasia, pripildytas išminties, ir Dievo malonė buvo ant jo.

41 Ir jo *tėvai kiekvienais metais per Aplenkimo šventę keliaudavo į Jeruzalę. 42 Ir kai jis buvo dvylikos metų, šventės papročiu jie nuvyko aukštyn į Jeruzalę. 49 Ir jis jiems tarė: „Kodėl manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia †užsiimti savo Tėvo reikalais?“ 50 Bet jie nesuprato ‡pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo. 51 Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir elgėsi pavaldžiai jiems; o jo motina visus šituos pasakymus laikė atidžiai savo širdyje. 52 Ir Jėzus §vis augo išmintimi, *ūgiu ir Dievo bei žmonių teigiamu požiūriu į jį.

Luko
<
2
>

*2:1 „pasaulis“ – Gr. οικουμενη (oikoumenė), kuriuo žodžiu romėnai kartais rodydavo į savo valstybės teritoriją, t. y. į savo imperiją.

†2:2 Kitas vertimas – „Toks surašymas apmokestinimui įvyko prieš Kvirinui pradedant valdyti Siriją“ (šaltinis: Džanas Gilas (John Gill, 1690-1771), kuris nurodo į Jn 1:5 eilutėje vartojamą žodį πρωτος ir šios eilutės žodį πρωτη.).

‡2:5 „jam pažadėta į žmonas“ – Arba „pažadėta pagal susitarimą jam duoti į žmonas“.

§2:5 „buvo“ t. „esančia“.

*2:6 „pasibaigė“ – Gr. „išsipildė“.

†2:7 „svečių patalpose“ – Arba „svečių kambaryje“, „užeiga“. Tas gr. žodis, κατάλυμα (kataluma), vartojamas NT ir Mk 14:14, Lk 22:11. Kitas žodis, πανδοχεῖον (pandocheion) yra verčiamas „viešbutis“, „užeiga“, arba „užeigos namai“. Jis vartojamas NT tik Lk 10:34.

‡2:8 „kurie pasiliko lauke ir budėjo“ – T. „pasiliekantys lauke ir budėjantys“.

§2:8 „pasiliko“ – Arba „gyveno“, „stovyklavo“.

*2:9 „atsirado“ – Arba „atvyko“, „prisistatė“ (šnek.).

†2:9 „tai“ – Arba „ir“.

‡2:12 „ėdžiose“ – Arba „prakarte“.

§2:13 „gausi dangaus kareivija“ – T. „dangaus kareivijos gausybė“.

*2:15 „piemenys“ – T. „vyrai, piemenys“.

†2:15 „kas įvyko, ką“ – T. „tą įvykusį dalyką (arba „žodį“), kurį“.

‡2:19 „dalykus“ – Arba „žodžius“.

§2:23 „pašventintas“ – Arba „paskiriamas šventu“, „laikomas šventu“, „vadinamas šventu“.

*2:26 „nepatirsiąs“ – T. „neregėsiąs“, „nematysiąs“.

†2:26 „Kristų“ – T. y. „Mesiją“.

‡2:27 „dėl Dvasios įtakos“ – Arba „dėl Dvasios“. Arba „dėl Dvasios veiklos / vadovavimo“, „Dvasios valdomas“, „dėl Dvasios paraginimo“. Plg. panašią gr. k. sandarą Mt 22:43, Apd 11:28, I Kor 12:3 eilutėse, kai kalbama apie žmogų, kuris yra Šventosios Dvasios valdomas ir Mk 1:23; Mk 5:2, kur kalbama apie netyrosios dvasios valdomą žmogų.

§2:27 „su juo“ – Arba „jo atžvilgiu“.

*2:29 „leidi savo tarnui iškeliauti“ – Arba „išleidi savo tarną“, „duodi savo tarnui išeiti“, „atleidi savo tarną“.

†2:32 „Šviesą kitataučiams duoti apreiškimo ir tavosios Izraelio tautos šlovę“ – Galimas kitas vertimas: „Šviesą, kad duotų kitataučiams apreiškimo ir tavosios Izraelio tautai šlovės“.

‡2:33 „Tai“ – Arba „Ir“.

§2:34 „ženklui, prieš kurį bus žodžiaujama“ – Arba „koneveikiamam ženklui“.

*2:37 „našlavusi“ – T. „buvo našlė“.

†2:37 „Ji“ – T. „kuri“.

‡2:38 „kūdikį“ – T. „jį“.

§2:40 „vis stiprėjo“ – Arba „buvo vis stiprinamas“.

*2:41 „tėvai“ – Arba „gimdytojai“.

†2:49 „užsiimti savo Tėvo reikalais“ – Gr. maždaug šitaip: „būti tuose, kurie mano Tėvo“; gal „būti savo Tėvo reikaluose / dalykuose / namuose“.

‡2:50 „pasakymo“ – Arba„žodžio“.

§2:52 „vis augo […]“ – T. y. „įgijo vis daugiau išminties, užaugo / subrendo ir buvo vis labiau Dievo ir žmonių teigiamai vertinamas“.

*2:52 „ūgiu“ – Arba „amžiumi“, „subrendimo atžvilgiu“.